Telšiuose primenamas kankinio vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimo kelias

Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė primena prieš 138 metus, lapkričio 23 dieną, gimusio vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimo istoriją. Jis kilęs iš Suvalkijos, mokėsi Sankt Peterburge, Seinuose ir Friburge, kunigu buvo įšventintas Feldkirche, Austrijoje. 1926 metais, vyskupo Justino Staugaičio pakviestas, atvyko į Žemaitiją ir pradėjo eiti Telšių vyskupijos kanclerio bei Telšių kunigų seminarijos rektoriaus pareigas, vėliau tapo Telšių vyskupu. 1946 metais jo gyvenimas tragiškai nutrūko NKGB kalėjimo rūsiuose Vilniuje.

Istoriniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad vyskupas nepaliko dienoraščių ar prisiminimų, o išlikę septyni ganytojiški laiškai pasižymi santūrumu, tačiau atskleidžia didelį rūpestį žmonėmis. Juose jis ragina tikinčiuosius padėti vargšams, Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams ir nelaimių ištiktiems, akcentuoja Dievo ir artimo meilės įsakymą, sąžinės ir tiesos svarbą, įspėja apie bolševizmo ir materialistinio komunizmo žalą, kviečia į blaivų ir dorą gyvenimą, atkreipdamas dėmesį į girtavimo ir Dekalogo nepaisymo pasekmes.

1945 metų gruodžio 18–23 dienomis V. Borisevičius buvo suimtas. 1946 metų sausio 3 dieną adresuotame laiške „Piliečiui NKGB generolui Vilniuje“ jis aiškiai pareiškė, kad įskundimai prieštarauja jo pareigoms ir sąžinei, todėl tokių veiksmų atsisako, o už savo galimus nusikaltimus turi atsakyti pats. Istoriniuose leidiniuose pažymima, kad šis apsisprendimas jam kainavo gyvybę.

V. Borisevičius augo gausioje, 13 vaikų šeimoje. Sulaukęs septynerių neteko motinos, o dešimties pradėjo mokytis Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijoje kartu su vyresniuoju broliu Kazimieru. Šešiolikos jis tapo Seinų kunigų seminarijos klieriku, o dvidešimt dvejų, jau būdamas diakonu, studijavo Friburgo universitete Šveicarijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo karo kapelionu Rusijos kariuomenėje, patyrė pabėgėlio dalią Voroneže.

1918 metais sugrįžęs į Lietuvą, įsitraukė į valstybės kūrimo darbus: buvo Marijampolės tarybos narys, kapelionu dirbo gimnazijose. 1922 metais tapo Seinų seminarijos Gižuose profesoriumi, o 1927 metais – Telšių kunigų seminarijos rektoriumi. Ši seminarija buvo laikoma drausminga, pabrėžiant, kad joje ugdomi ir protai, ir širdys. V. Borisevičius dėstė moralinę teologiją, siekė rengti šventus kunigus. Nors dvidešimtojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje paskaitose kritikavo tango ir fokstrotą kaip pernelyg modernius šokius, 1935 metais Telšiuose stebėdamas ateitininkų kongreso dalyvių šokius, su kunigu Feliksu Gurecku tai aptarė jau su švelniu humoru.

Pasak jį pažinojusių žmonių, V. Borisevičius buvo pirmasis vyskupas, kurio konsekracija po daugiau kaip 500 metų nuo Žemaičių krikšto įvyko Žemaitijoje, Telšiuose. Kunigas dr. Feliksas Gureckas jį apibūdino kaip vidutinio ūgio, tamsesnio veido, žilų plaukų, visada akiniais pasipuošusį, tvarkingą ir besišypsantį vyskupą. Mokytojas J. Mačernis pabrėžė, kad tai buvo veiklus, o ne tik kontempliatyvus šventumas. V. Borisevičius aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos, ateitininkų sendraugių, Lietuvių vyrų katalikų sąjungos veikloje, vadovavo Telšių katalikų veikimo centrui, rėmė „pavasarininkus“, ateitininkus, Šv. Vincento Pauliečiaus draugiją, rengė rekolekcijas, susitikimus, rašė straipsnius ir pamokslus.

Holokausto metais V. Borisevičius ragino kunigus gelbėti žydus ir pats prisidėjo prie jų slėpimo, taip pat teikė pagalbą belaisviams ir partizanams. Jį sutikę žmonės išskyrė kuklumą, atvirumą ir pagarbų santykį su kiekvienu. Pažįstami minėjo, kad vyskupas vengė išskirtinio dėmesio, tačiau buvo šalia tada, kai labiausiai reikėjo, išlikdamas tvirtas ir ramus. Istorikės teigimu, jo paliktas žmogiškumo pėdsakas iki šiol juntamas Žemaitijoje ir žmonių atmintyje. Straipsnis parengtas remiantis vyskupo ganytojiškais laiškais ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidiniais, taip pat pasitelkiant Žemaičių muziejaus „Alka“ ikonografinę medžiagą, kurioje užfiksuotos įvairios 1933–1944 metų vyskupo veiklos akimirkos Telšiuose ir Žemaitijoje.